Laukėm, vis labai laukėm. Tavęs. Kada Tu ateisi. Išliksi. Nedingsi, nepradingsi... Nesplėpsiu, tai ne pirmas nėštumas. Trečias... Džiaugsmo buvo gerokai mažiau nei pirmą kartą gyvenime pamačius tas dvi stebuklingas juosteles. Daugiau buvo baimės. Gerokai daugiau. Netgi labai. Iki pat gimdymo negalėjau atsikvėpti, vis slapta tikėjau, kad jau šį kartą bus gerai, bet ir siaubingai bijojau. Kiekvieną kartą blogiau pasijutus nusmelgdavo iki negalėjimo - nejaugi ir vėl Tavęs neteksiu... Pirmi mėnesiai slinko lėtai. Žiauri patirtis padaro savo. Toksikozė. Ligoninė. T a u v i s k a s g e r a i. Kiti turbūt manęs nesuprato, bet džiaugiausi net kai ir siaubingai pykino, vadinasi Tu dar esi. I semestras baigtas. Galima po truputėlį tikėti, kad Tu lieki. II semestras - sutraukė gimdą - ligoninė - atleido - viskas gerai! Tu sūnelį esi! Tik nesugalvok išeiti - meldžiuosi kiekvieną vakarą. Pirmieji spyriai - dainuoju tau lopšines, važiuodama mašinoj klausausi klasikinės muzikos - perskaičiau, kad ji didina intelektą ir šiaip naudinga tiek naujagimiams, tiek pilvo gyventojams. Turim net savo ritualą - dvi išrinktas lopšines dainuoju Tau kiekvieną vakarą prieš miegą. Perinatalis ugdymas - na bus matyt ar jis veikia. Šiaip ar taip su manimi daug keliauji. Perskaičiau milijoną knygų skirtų būsimoms mamytėms, Vitkausko knygą apie žindymą kone atmintinai išmokau... III semestras - pagaliau ir jis. Jau drąsiau žiūrinėjamės ir perkam daiktus, tėtis surinko lovytę ir labai laukiam tavęs. Visi. Puma (šuo) tave stebuklingai saugo. Ir jaučia artėjant didžiules permainas. Jos jau greitai. Visą tą laiką tikėjau, kad gimdysim kai už lango snigs didžiulėm snaigėm...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą